Medus su česnaku – vienas tų natūralių derinių, apie kuriuos dažnai kalbama prasidėjus peršalimo sezonui. Vieniems tai močiutės patarimas, kitiems – įdomus būdas pagardinti maistą, o treti medų su česnaku vartoja kaip kasdienį imunitetą palaikantį mišinį. Nors šis derinys nėra vaistas ir neturėtų pakeisti gydytojo paskirto gydymo, tiek medus, tiek česnakas turi vertingų savybių, dėl kurių gali būti naudingas subalansuotoje mityboje.

Medus nuo seno laikomas vienu vertingiausių natūralių produktų. Jis dažnai vartojamas peršalus, dedamas į arbatą, valgomas su citrina, imbieru ar tiesiog kabinamas šaukšteliu. Todėl natūraliai kyla klausimas: ar medus iš tiesų padeda stiprinti imunitetą, ar tai labiau graži tradicija? Trumpas atsakymas – medus gali būti naudingas kaip visavertės mitybos dalis, tačiau jo nereikėtų laikyti stebuklinga priemone imunitetui. Jis turi antioksidacinių, antibakterinių ir priešuždegiminių savybių, tačiau pats vienas nepakeis subalansuotos mitybos, miego, judėjimo, vitamino D, skiepų ar gydytojo paskirto gydymo. Mokslinėse apžvalgose medui priskiriamos antioksidacinės, priešuždegiminės ir antimikrobinės savybės, bet tai nereiškia, kad jis tiesiogiai „sustiprina imunitetą“ taip, kaip kartais žadama reklamose. Kodėl medus siejamas su imunitetu? Imunitetas – tai sudėtinga…

Bičių duonelė – tai žiedadulkės, kurias bitės parsineša į avilį, sudeda į korius, sumaišo su medumi ar nektaru ir fermentais, suslegia ir palieka bręsti. Avilyje prasideda natūrali pieno rūgšties fermentacija. Dėl jos žiedadulkės tampa panašios į „konservuotą“ maisto atsargą, kurią bitės naudoja kaip baltymų, vitaminų ir kitų medžiagų šaltinį. Paprastai tariant, bičių duonelė yra tarsi avilio fermentuotas maistas. Jei žiedadulkes galėtume palyginti su šviežia žaliava, tai bičių duonelė būtų jau subrandintas, natūraliai „apdorotas“ produktas. Dėl šios priežasties ji dažnai laikoma vertingesne už paprastas žiedadulkes. Kuo bičių duonelė skiriasi nuo žiedadulkių? Pagrindinis skirtumas – fermentacija. Žiedadulkės turi tvirtą išorinį apvalkalą, todėl žmogaus organizmui ne visada lengva pasiekti visas jose esančias medžiagas.…

Medus dažnai vadinamas beveik negendančiu produktu. Ir iš dalies tai tiesa: gerai subrandintas, švariai supilstytas ir tinkamai laikomas medus gali išlikti kokybiškas labai ilgai. Tačiau tai nereiškia, kad bet koks medus visada bus amžinas. Medus gali surūgti, ypač tada, kai jame per daug drėgmės, jis buvo per anksti išsuktas, laikomas nesandariai arba užterštas nešvariu šaukštu, indu ar aplinkos mikroorganizmais. LRT kalbintas bitininkas dr. Jurgis Račys pabrėžia, kad medaus galiojimas priklauso ir nuo jo paruošimo, ir nuo laikymo sąlygų. Ar medus gali surūgti? Taip, medus gali surūgti. Nors natūraliai medus turi savybių, kurios stabdo mikroorganizmų dauginimąsi, šios savybės veikia tik tada, kai medus yra pakankamai brandus ir sausas. Brolių medus straipsnyje…

Medus dažnai laikomas „sveikesniu“ saldikliu nei cukrus – jį dedame į arbatą, ant košės ar naudojame kepiniuose. Tačiau ar tai reiškia, kad medus turi mažiau kalorijų? O gal skirtumas – tik mūsų galvose? Pažiūrėkime skaičius ir faktus be mitų.

Lietuva – ne tik derlingų pievų ir miškų kraštas, bet ir puiki vieta medaus įvairovei. Nors dažniausiai girdime apie liepų ar grikių medų, šalies bitininkai kasmet prineša kur kas daugiau skirtingų rūšių, pasižyminčių unikaliu kvapu, skoniu, spalva ir net gydomosiomis savybėmis. Tad jei iki šiol manėte, kad medus – tai tiesiog saldi gelsva masė stiklainyje, metas pažinti šį produktą iš naujo. Kuo skiriasi monoflorinis ir poliflorinis medus? Prieš pasineriant į konkrečias rūšis, svarbu žinoti, kad visi medūs skirstomi į dvi pagrindines grupes: Monoflorinis medus Tai medus, surinktas beveik iš vienos augalų rūšies žiedų – pavyzdžiui, vien liepų ar grikių. Norint gauti tokį medų, aviliai turi būti statomi netoli didelių monokultūrų…