Grikių ir liepų medus – dvi ryškaus charakterio lietuviško medaus rūšys. Tačiau jų beveik neįmanoma supainioti: grikių medus dažniausiai būna labai tamsus, tirštas ir pasižymi intensyviu, žemišku aromatu, o liepų medus – šviesesnis, gaivesnis ir primena žydinčių liepų kvapą.
Skiriasi ne tik jų spalva bei skonis. Botaninė kilmė turi įtakos medaus aromatiniams junginiams, rūgštingumui, fenolinių medžiagų kiekiui ir kristalizacijos pobūdžiui. Vis dėlto abi rūšys daugiausia sudarytos iš natūralių cukrų, todėl jas reikėtų vertinti kaip saldų maisto produktą, o ne vaistą.
Kaip gaunamas grikių ir liepų medus?
Grikių medų bitės gamina iš žydinčių sėjamųjų grikių nektaro. Grikiai Lietuvoje paprastai žydi vasaros antroje pusėje, tačiau tikslus žydėjimo laikas priklauso nuo sėjos, vietovės ir oro sąlygų.
Liepų medus gaunamas iš liepų žiedų nektaro. Liepos dažniausiai žydi nuo birželio pabaigos iki liepos, tačiau žydėjimas trunka palyginti neilgai ir labai priklauso nuo temperatūros, drėgmės bei vėjo.
Kad medus būtų vadinamas grikių ar liepų medumi, didelė jo dalis turi būti surinkta iš atitinkamų augalų. Vis dėlto bitės neapsiriboja vienos rūšies žiedais, todėl natūraliame meduje gali būti ir kitų tuo pačiu metu žydėjusių augalų nektaro bei žiedadulkių.
Dėl šios priežasties net tos pačios rūšies medus skirtinguose bitynuose gali šiek tiek skirtis.
Pagrindiniai skirtumai
| Savybė | Grikių medus | Liepų medus |
|---|---|---|
| Spalva | Tamsiai gintarinė, ruda, kartais beveik juoda | Šviesiai geltona, auksinė, kartais su žalsvu atspalviu |
| Aromatas | Labai stiprus, žemiškas, primenantis salyklą ar grikių žiedus | Gaivus, gėliškas, žolinis, kartais primenantis mentolį |
| Skonis | Sodrus, aštrokas, gali turėti kartumo ar rūgštumo | Saldus, gaivus, šiek tiek aitrus ar balzaminis |
| Poskonis | Ilgas ir intensyvus | Gaivus, aromatingas, kartais švelniai sutraukiantis |
| Kristalizacija | Dažniausiai gana lėta, gali susidaryti vidutiniai ar stambesni kristalai | Dažnai kristalizuojasi smulkesniais kristalais |
| Antioksidacinės savybės | Paprastai stipresnės | Vidutinės, priklauso nuo konkretaus medaus |
| Tinkamiausias naudojimas | Košėms, tamsiai duonai, marinatams, padažams | Arbatai, jogurtui, vaisiams, lengviems desertams |
Šios savybės yra orientacinės. Medaus spalva, tirštumas ir skonis priklauso nuo konkretaus derliaus, kitų nektaro šaltinių, laikymo sąlygų bei produkto amžiaus.
Koks yra grikių medaus skonis?
Grikių medus laikomas viena intensyviausių medaus rūšių. Jo kvapas kai kuriems žmonėms primena grikių žiedus, salyklą, melasą, drėgną medieną ar net žemę.
Skonis dažnai būna:
- sodrus;
- saldus, bet ne vien saldus;
- šiek tiek rūgštokas;
- aitrus arba kartokas;
- turintis ilgai išliekantį poskonį.
Dėl tokio ryškaus charakterio grikių medus žmonėms arba labai patinka, arba atrodo per stiprus. Jis tinka tiems, kuriems švelnus pievų ar akacijų medus atrodo pernelyg neutralus.
Koks yra liepų medaus skonis?
Liepų medus taip pat aromatingas, tačiau jo charakteris lengvesnis. Jame dažniausiai juntamas liepų žiedų, žolelių ir gaivus balzaminis aromatas. Kai kuriems žmonėms poskonis primena mentolį ar mėtas, nors pačiame meduje mentolio nebūtinai yra tiek, kad tai būtų galima laikyti pagrindine jo sudedamąja dalimi.
Liepų medus gali būti:
- vidutiniškai saldus;
- šiek tiek aitrus;
- gaivus;
- lengvai rūgštokas;
- turintis vos juntamą kartumą ar sutraukiantį poskonį.
Moksliniuose jusliniuose vertinimuose liepų medus apibūdinamas kaip gaivaus augalinio aromato, vidutinio saldumo ir išliekančio sutraukiančio poskonio. PMC
Kodėl grikių medus toks tamsus?
Medaus spalvai įtakos turi augalas, iš kurio surinktas nektaras, jame esančios žiedadulkės, mineralinės ir fenolinės medžiagos bei laikymo sąlygos.
Grikių meduje paprastai randama daugiau spalvą suteikiančių junginių, todėl jis būna tamsiai rudas, kartais su rausvu atspalviu. Liepų medus dažniausiai šviesesnis – nuo švelniai gelsvo iki gintarinio ar žalsvai gelsvo.
Ilgiau laikomas arba aukštesnėje temperatūroje buvęs medus gali patamsėti. Todėl tamsi spalva ne visada reiškia, kad medus yra grikių, o šviesi negarantuoja, kad jis surinktas iš liepų.
Tiksliau botaninę kilmę galima nustatyti laboratorijoje tiriant žiedadulkių sudėtį ir kitus medaus rodiklius.
Kuris medus turi daugiau antioksidantų?
Grikių medus paprastai pasižymi didesniu fenolinių junginių kiekiu ir stipresniu laboratorijoje išmatuojamu antioksidaciniu aktyvumu nei liepų medus.
Viename skirtingų rūšių medaus tyrime grikių meduje nustatytas gerokai didesnis bendras fenolinių junginių kiekis ir antioksidacinis aktyvumas nei liepų meduje. Panašūs rezultatai gauti ir kituose Europos medaus tyrimuose: tamsesnis grikių medus dažnai patenka tarp stipriausiomis antioksidacinėmis savybėmis pasižyminčių rūšių.
Lietuviško medaus tyrimuose grikių meduje taip pat aptikta daug fenolinių rūgščių, ypač p-kumaro rūgšties. Tačiau konkrečių mėginių rezultatai gali labai skirtis priklausomai nuo vietovės, augalų mišinio ir derliaus metų.
Svarbu suprasti, kad laboratorijoje nustatytas antioksidacinis aktyvumas dar nereiškia, jog medus apsaugos nuo konkrečios ligos. Norint gauti kuo daugiau antioksidantų, kasdienėje mityboje svarbiau valgyti daržoves, vaisius, uogas, riešutus ir ankštinius produktus.
Ar grikių meduje daugiau geležies?
Grikių medus neretai reklamuojamas kaip geležies šaltinis arba priemonė mažakraujystei gydyti. Tamsiame meduje kai kurių mineralinių medžiagų gali būti daugiau nei šviesiame, tačiau jų kiekiai išlieka nedideli.
Medaus nereikėtų naudoti geležies trūkumui ar mažakraujystei gydyti. Tam reikalingas gydytojo įvertinimas, kraujo tyrimai ir, jei būtina, tinkamos dozės geležies preparatai.
Grikių medaus pranašumas labiau siejamas su jo fenoliniais junginiais ir išskirtiniu skoniu, o ne su reikšmingu geležies kiekiu.
Kuris medus labiau tinka peršalus?
Lietuvoje liepų medus tradiciškai vartojamas peršalus, skaudant gerklei ar kosint. Tikėtina, kad dalis tokios reputacijos susijusi su liepžiedžių arbata, kuri liaudies medicinoje naudojama atskirai nuo medaus.
Medus gali trumpam padengti ir nuraminti sudirgusią gerklę. Kai kurie tyrimai rodo, kad vyresniems nei vienų metų vaikams ir suaugusiesiems jis gali padėti sušvelninti ūminio kosulio simptomus.
Tačiau nėra tvirtų įrodymų, kad būtent liepų medus kosuliui būtų veiksmingesnis už grikių ar kitos rūšies medų. Poveikis labiau siejamas su bendromis medaus savybėmis, o ne vien su augalu, iš kurio surinktas nektaras.
Medaus negalima duoti vaikams iki vienų metų dėl kūdikių botulizmo rizikos.
Kaip kristalizuojasi grikių ir liepų medus?
Kristalizacija – natūralus procesas, o ne medaus gedimo požymis. Jos greitį daugiausia lemia gliukozės ir fruktozės santykis, vandens kiekis, temperatūra, žiedadulkės bei jau susiformavę smulkūs kristalai.
Grikių medus paprastai kristalizuojasi lėčiau nei greitai kietėjantis rapsų medus. Kai kuriuose tyrimuose pirmieji ryškesni jo kristalizacijos pokyčiai pastebėti maždaug po kelių mėnesių. Susidarę kristalai gali būti vidutinio dydžio arba stambesni.
Liepų medus dažnai virsta šviesesne, smulkių kristalų mase, tačiau jo kristalizacijos laikas taip pat nevienodas. Vienas stiklainis gali sutirštėti gana greitai, o kitas ilgiau išlikti skystas.
Kristalizacijos skirtumai savaime neįrodo medaus tikrumo ar netikrumo.
Kuris medus saldesnis?
Abiejų rūšių medų daugiausia sudaro fruktozė ir gliukozė. Grikių medaus intensyvus aromatas, rūgštumas bei kartesnis poskonis gali maskuoti saldumą, todėl jis kartais atrodo mažiau saldus.
Liepų medaus skonis lengvesnis, todėl saldumas gali būti juntamas aiškiau. Tačiau objektyvus saldumas priklauso nuo konkretaus mėginio cukrų sudėties, o ne vien nuo medaus pavadinimo.
Mitybos požiūriu skirtumas nedidelis: ir grikių, ir liepų medus yra daug cukrų turintys produktai.
Kur geriausia naudoti grikių medų?
Sodrus grikių medus gerai dera su ryškesnio skonio maistu. Jį galima naudoti:
- avižų ar grikių košėje;
- ant tamsios arba ruginės duonos;
- su natūraliu jogurtu ir varške;
- prie brandintų sūrių;
- mėsos marinatams;
- saldžiarūgščiams padažams;
- meduoliams ir tamsesniems kepiniams;
- kavai arba stipriai juodajai arbatai saldinti.
Kepiniuose jis suteikia ne tik saldumo, bet ir išraiškingą aromatą. Jei recepte norima neutralaus skonio, grikių medus gali būti per intensyvus.
Kur geriausia naudoti liepų medų?
Liepų medus universalesnis ir tinka ten, kur norisi gaivaus, bet ne per sunkaus aromato:
- žolelių arbatoms;
- vandeniui su citrina;
- natūraliam jogurtui;
- varškei;
- vaisių salotoms;
- blynams ir skrebučiams;
- lengviems desertams;
- salotų padažams.
Jeigu medaus dedama į arbatą dėl skonio ir natūralaus aromato, verta palaukti, kol gėrimas nebebus verdantis. Labai karštame skystyje dalis aromatinių ir karščiui jautrių medžiagų suyra.
Kaip išsirinkti kokybišką medų?
Renkantis grikių arba liepų medų verta atkreipti dėmesį į kelis dalykus:
- kas yra medaus gamintojas ir kur yra bitynas;
- ar etiketėje nurodyta medaus kilmės šalis;
- ar rūšinis pavadinimas pagrįstas vyraujančiu nektaro šaltiniu;
- ar medus neturi rūgštaus, fermentaciją primenančio kvapo;
- ar stiklainyje nėra putų ir kitų gedimo požymių;
- ar pardavėjas gali paaiškinti, kada ir kur medus surinktas.
Vien spalvos nepakanka. Tamsus medus nebūtinai yra grikių, o liepų medus ne visada būna labai šviesus.
Kristalizuotas medus taip pat nėra prastesnis. Priešingai, kristalizacija būdinga natūraliam medui ir nepanaikina jo maistinės vertės.
Grikių ar liepų medus – kurį rinktis?
Jeigu mėgstate intensyvų, tamsų ir ilgai burnoje išliekantį skonį, greičiausiai labiau patiks grikių medus. Jis taip pat paprastai pasižymi didesniu fenolinių junginių kiekiu ir stipresniu laboratoriniu antioksidaciniu aktyvumu.
Jeigu norisi šviesesnio, gaivesnio ir universalesnio medaus, verta rinktis liepų. Jo gėliškas, kartais šiek tiek balzaminis aromatas gerai dera su arbata, vaisiais ir pieno produktais.
Nė vienas iš jų nėra besąlygiškai geresnis. Kasdieniam pasirinkimui svarbiausi kriterijai turėtų būti patinkantis skonis, patikima kilmė, tinkamas laikymas ir saikingas vartojimas.
